„Didingos kopos“ – vienas gražiausių mūsų turų po UNESCO saugomos Kuršių nerijos teritoriją. Šią kelionę visada pradedame pačioje Klaipėdoje, kurioje gyvena mūsų ypatingosios kanojos ir laukia žymusis keltas.



Pasibalnoję pritaikytą transportą, su vėjeliu plaukiame mariomis iki kito kranto ir netrukus išlipame Kuršių nerijoje.





Puikiai nusiteikusi komanda juda iki Juodkrantės, kurioje visada patikrinamos mūsų laukiančius oro sąlygos.



Įdomu tai, kad jos čia kinta itin dažnai, nes pakrantė nėra lygi. Nustebtumėte pamatę begalę vingių su įspūdingomis lagūnomis, kuriose vyrauja savitas mikroklimatas. Taip sužinome, ko galime tikėtis iš kelionės, ar bus vėjo ir bangų. Jei vėjas beveik nurimęs, laukia itin patogus plaukimas.



Kai pagaliau pasiekiame Pervalką, atliekame išsamų instruktažą – juk kanojomis plaukti tenka ne kasdien, o dažnai ir pirmą kartą.



Apsirengiame liemenėmis, patikriname kelionės draugų nusiteikimą ir susėdame į vandens transportą.



Startuojame iš itin siauro, vos dviejų su puse metrų pločio, uosto. Patikėkite, čia rimtas iššūkis. Jei pučia stiprus vėjas, pro šiuos siaurus vartus išplaukti reikia pastangų.



Tuomet su visa komanda pasukame į kairę ir apiplaukiame senojo tilto polius, link nendrynų. Šioje vietoje visi saugiai „prisiparkuojame“ ir susirenkame palaukti draugų, adaptuojamės vandenyje.



Kadangi plaukiame kanojomis, labai svarbu teisingai laikyti irklus. Pastebėjome, kad nuotykių ieškotojai to pramoksta nuplaukę vos kelis šimtus metrų.



Pirmasis mūsų maršruto tikslas – vaizdingas nedidukas Pervalkos švyturio.



Jei tik oro sąlygos leidžia, priartėjame prie pat objekto. Visgi akmenys ten slidūs, nugludinti ir padengti paukščių dovanėlėmis, todėl išlipti nelabai rekomenduojame. Tiesa, visi šie nepatogumai niekaip neatbaido tikrųjų nudistų, kuriuos yra tekę netyčia išgąsdinti. Kanojos turi savybę priplaukti itin tyliai, todėl kartais nutinka juokingų istorijų.

\

Toliau plaukiame Mirusių kopų link, kurios iš vandens pusės atrodo absoliučiai įspūdingai.



Turime perspėti, kad vietoje švartuotis ir išlipti yra nelegalu – rezervate gyvena saugomos nykstančių paukščių rūšys, o ir pačios kopos yra be galo trapus gamtos kūrinys.



Priplaukus arčiau, atsiveria išties nuostabus smėlio sienos vaizdas ir net nepajuntame, kaip prabėgo dvi pirmos kelionės valandos.




Gražūs vaizdai, ilgas irklavimas ir visiškai grynas oras daro savo – keliautojai staiga pasijunta gerokai išalkę.



Taigi apsisukame ir grįžtame beveik pusę kelio atgal.



Priplaukiame prie vietos, kurioje galima saugiai prisišvartuoti ir išlipti į krantą. Mūsų laukia smagus valandos trukmės piknikas žavingame gamtos kampelyje.



Kartu su savimi atsivežame kėdes su staliukais ir lengvus gardžius užkandžius. Čia ilsimės, dalinamės įspūdžiais, juokiamės arba svajingai tylime, geriame kavą ir arbatą.



Visos pikniko detalės prieš kelionę jau aptartos, todėl tiesiog mėgaujamės kiekviena akimirka. Netrukus atgauname jėgas ir vėl susėdame į savo kanojas.



Čia vyrauja nedidelis gylis – plaukiant ja galima praktiškai išlipti. Kranto linija plati ir patogi, vasaros dienos šiltos ir gaivios, dažnai net nebūna uodų. Puiki kelionė, kurią daugelis nori pakartoti.

Tags: UNESCO